Paskui svajonę

Ne vieno žmogaus svajonė realybe tapo ir tampa Biržų aeroklube. Čia aš pavijau savo, tu gali pasiekti savo svajonę.

Kas yra mūsų svajonės? Manau, kad tai yra tikrasis mūsų gyvenimo tikslas ir prasmė. Šokinėjame nuo svajonės prie svajonės, įgyvendindami vieną, paskui – kitą. Tačiau kartais kokia viena didelė svajonė slenka kaip šešėlis žemiau už kitas ir, nors ji nėra tokia ryški, gal dėl kažkokių priežasčių net prislopinta, tačiau ji valdo mintis, veiksmus ir visą tavo, kaip žmogaus, raidą. Vieni svajoja apie savo namus, kiti apie vaikus, treti siekia karjeros, o dar kiti ieško būdų, kaip oriai gyventi nieko nedirbant.

Aš taip pat svajojau ir sėkmingai svajoju iki šiol. Apie beveik viską, ką tik galima pagalvoti. Prisimenu ir tai, kaip svajojau vaikystėje, kurios didelė dalis prabėgo Biržų aerodrome. Būdamas trejų su kitais vaikais laksčiau po lėktuvų angarą, sėdėdavau „Vilgos“ krėsle, laipiodavome po komandinį bokštelį ir mėgaudavomės saulės spinduliais jame kaip dideliame stikliniame šiltnamyje. Niekada negalėjau atitraukti akių nuo takelyje į angarą stovinčių „Blanik“ sklandytuvų. Jie kaip magnetas traukdavo trimetį vaiką. Visada buvo įdomu, koks jausmas juo skristi. Tai buvo mano šešėlinė svajonė.
Beveik po trisdešimties metų, kai šešėlis buvo vargiai įžiūrimas, su žmona susilaukėme antrojo vaiko. Pagal mūsų, modernios šeimos, susitarimą, šį vaiką pradėjau auginti aš. Per vieną aviacijos šventę Biržuose, važiojant miegantį mažylį vežimėliu, „didysis šešėlis“ užgožė didžiąją dalį mano minčių. Garsiai ištariau, kad „skraidysiu“, nors žmona į tai pažiūrėjo nespindėdama dideliu džiaugsmu. Ir aš ją puikiai suprantu, tai nebuvo jos „šešėlis“ ir jis jos nepersekiojo visą gyvenimą.

Netrukus paskambinau instruktoriui Darijui Atkočiūnui ir sutarėme dėl bandomojo skrydžio. Kai laukiau savo eilės pakilti, man paskambino žmona. Tai jai buvo dar vienas smūgis. Supratau jos didžiulį nerimą, tačiau pakilus išvilktuvu ir atsikabinus, apėmė visiška ramybė. Nebuvau jautęs nieko panašaus. Tai buvo tokia ramybė, kurios negalėtum net susapnuoti ar pasvajoti. Kai atitrūksti nuo visko, kas tave gali dirginti, slėgti, apie ką gali tik svajoti. Tai buvo TAI, nes kitų žodžių nepajėgiu sugalvoti. Sugriuvus ąžuolinei užtvankai, pradėjo tekėti nauja mano gyvenimo upė.
Supratau, kad svajones galime įgyvendinti visi. Ir nesvarbu, kad nesame pasiturintys, pusę rajono valdantys verslininkai, nesame paskutinįjį, 933, loterijos lošimą laimėjusieji.
Čia laukiami visi: komercinių oro linijų pilotai, karinių oro pajėgų lakūnai, santechnikai, statybininkai, staliai, moksleiviai, pensininkai, medikai, policijos pareigūnai, o trumpiau – visi Biržai. Biržų aeroklubas mane priėmė tokį, koks esu, su abiem mano vaikais. Įsuko mane kaip dantratį į visą gyvą klubo mechanizmą.

Susipažinau su nesavanaudiškiausiais žmonėmis, su kokiais tik esu bendravęs, su tokiais, kurie paaukoja visą savo laisvalaikį klubo kanalizacijos reikalams, klubo varvančiam stogui taisyti, takams ir teritorijai šienauti. Susipažinau su tokiais žmonėmis, kurie pasiėmę atostogas moko tokius pačius svajotojus kaip aš ir negauna už tai jokio atlygio. Ir ne tik kad negauna atlygio, jie atiduoda viską, ką iki atostogų uždirbo.

Ugnius su Ignu betonuoja grindis.

Sakoma: geras pavyzdys užkrečia… Technikos priežiūra ir remontas, suskilinėjusios aeroklubo pastato sienos, griūnanti kolona prie įėjimo durų, visas aviatorių kartas nešiojusios grindys. Tokia buvo mano laisvalaikio dalis Biržų aeroklube. Su bendraminčiu Ugniumi žiemos vakarus leidome šveisdami ir tinkuodami lubas, dienas leidome prie sienų su Rimu. Prasidėjus sezonui ir atnaujinus klubo patalpas, prasidėjo aviacijos technikos priežiūra. Nuostabu matyti pilną angarą pilotų, aviamodeliuotojų, šeimos narių ir šiaip prijaučiančių aviacijai žmonių. Svarbu vienijantis tikslas – Biržų aeroklubas. Visi jame atlieka jiems patikėtas užduotis. Mažylį kartais prižiūrėdavo nuostabiausia uošvienė pasaulyje, kuri niekada neprieštaravo mano svajonei, kartais mažylis miegodavo angare, kol sklandytuvą tvarkiau kosmetiškai, o skrydžių dienomis mano pakilimus palydėdavo didysis. Tiesa, aerodrome jis taip pat atrado draugų, patyrė pirmuosius savo gyvenimo išbandymus ir išgyveno pirmuosius su aviacija susijusius įspūdžius. Jis taip pat lakstė po angarą, sėdėdavo lėktuvo krėsle, kaip aš prieš daug metų. Juokdavausi, kad jis apie sklandytuvus žino daugiau, nei aš žinojau prieš kelerius metus.

Mažyliai aerodrome.

Aerodromas, ne kaip nekilnojamasis turtas, ne kaip pinigus kainuojanti technika, kuri yra paveldas iš aviacijos pirmtakų ir vis dar neatgyvenusi, nes yra nuolat prižiūrima ir puoselėjama pačių aviatorių lėšomis ir darbu, bet kaip gyvas mechanizmas, įtraukia ir verčia suktis kartu su juo, o sugedus vienai jo daliai, kitos ją bando grąžinti į pirminę būseną.
Manau, kad sunku rasti kitą tokią vietą, kur materialinės vertybės nublanksta prieš pačius žmones, kurie ir yra „vieta“. Stebiuosi, kai kažkam atrodo, kad klubas yra išlaikomas pašalinių ir neša nors menkiausią pelną, nes žinau, kokia padėtis yra iš tiesų ir kiek jam reikalingi klubo nariai.

Darijus tinkuoja.

Pradėjęs skraidyti savarankiškai, išsilaikęs licenciją, kuri susideda iš daug pakilimų, daug nusileidimų, 8 teorijos egzaminų Transporto kompetencijų agentūroje, praktinio skrydžio egzamino, pagaliau pasiekiau tai, ko taip siekiau. Pagaliau galėjau parodyti savo žmonai, kas yra mano „šešėlis“, koks jo skonis ir kvapas, koks jausmas ir potyriai. Aišku, po to džiaugiausi galėdamas supažindinti visus panorusius, nes pamatyti žmogaus akis po skrydžio, išgirsti jo komentarus ir įspūdžius yra geriausias atlygis, koks tik gali būti, nes tu supranti, kad žmogui suteikei tai, apie ką galbūt jis svajojo taip pat kaip ir tu.

Jei kam smalsu, neslėpsiu, kad sklandytojo licencija – mokymai, egzaminai – kainavo apie 2 tūkstančius eurų. Ir dar pridursiu, kad nemokamai į dangų nekyla ir patys klubo nariai: turi pasitaupyti pinigų mokesčiui už sklandytuvo užvilkimą, pakėlimą. Ir varžybų nario mokestį susimoki pats, ir kitas dalyvavimo išlaidas, tad planuodamas dalyvauti varžybose joms taupai asmeninius pinigus.
Tačiau be darnaus mechanizmo, kuris ir yra Biržų aeroklubas, savo „šešėlio“ nebūčiau pamatęs, nebūčiau jo parodęs ir kitiems svajotojams. O svajonės auga. Man tai buvo pirmosios respublikinės sklandymo varžybos Akmenėje „Žemaitijos taurė 2020“.

Prieš startus Žemaitijos taurėje.

Negaliu apsakyti, kaip jaudinausi ir kaip nekantravau pirmą kartą pakilti kitame aerodrome kartu su spiečiumi kitų sklandytuvų, tačiau išvakarėse ardant sklandytuvą ir ruošiantis jį vežti į Akmenę nutiko „trekšt“… Matyt, neverta pasakoti, kas nutiko tada. Giedrius žvilgt į mane: „Aš turiu stakles, įrankius, gal darom?“ Taip ir padarėm, vėlų vakarą jau šypsojausi dažydamas ką tik pagamintą smulkmeną, be kurios nebūtų galima surinkti sklandytuvo. Kitą rytą supratome, kad viso sklandytuvo į priekabą nesudėliosime, nes ji tam tiesiog neskirta… Gintaras… Mūsų sklandymo legenda ir pasididžiavimas… Užsuko gyvąjį mechanizmą vėl. Nors buvome pavargę ir nusivylę, apie dalyvavimą varžybose jau sunkiai galėjau galvoti. Vakarop su Ugniumi ir sklandytuvu pasiekėme Akmenę, kur jau laukė Ugniaus sklandytuvas, kurį jie su Mantu nuvežė praėjusį vakarą su ta pačia vienintele priekaba.

Pirmosios varžybų dienos buvo labai sportiškos, teko slapstytis nuo lietaus ir stipraus vėjo ieškant pastogių. Tačiau viena diena išaušo tinkama pakilimams. Gavome maršrutus, jų įveikimo laikus ir pradėjome kilti. Turiu pripažinti, Biržuose tokiu vėjuotu oru ir taip žemai dar neteko skristi, o dar ir su retro klasės sklandytuvu. Po valandos kančių ieškant nors menkiausio termiko (šiltos, viską paskui save tempiančios, į viršų kyančios oro srovės) netoli aerodromo, stebėdamas, kaip kitų klasių ir mano klasės sklandytuvai tupia naujiems pakilimams, pasiekiau „padą“ (taip vadinama riba, iki kurios gali tą dieną pakilti ir yra debesies apačia). Padas buvo stebėtinai… aukštas. Net 600 metrų. Sklandytuvų kokybė, t. y. tiek kilometrų jis gali nusklęsti iš kilometro aukščio idealiomis sąlygomis be vėjo, yra 28. O diena buvo itin vėjuota, tad vertinti savo galimybes buvo beprasmiška. O aš juk atstovauju Biržams, negaliu pasiduoti. Kirtau starto liniją ir nuskridau pirmojo atsižymėjimo taško link, kuris buvo už 25 km. Tai buvo vienas iš įdomiausių mano skriejimų maršrutu, nes didžiąją kelionės dalį „kabėjau“ 300–500 m aukštyje ir sukdamas ant vis blėstančių pavienių termikų, mačiau žmonių namų kiemus, ką jie veikia, nors sklandytuvu to dar nebuvau matęs, nes skrendame dažniausiai 1300–1800 m aukštyje. Termikai blėso, tad pabaiga buvo nulemta ir žinojau, kad prieš vėją tikrai negrįšiu ten, kur pakilau.

Žemaitijos taurė – pirmoji užduotis.

Nutūpiau į patogiausią lauką, kokį galėjau išsirinkti, pabendravau su draugiškais vietiniais, papasakojau apie sklandymą. Ir sulaukiau netikėtos pagalbos iš kitų sklandytojų ir Biržų aeroklubo prezidento Manto. Jis atvyko į varžybas su šeima mūsų paremti. Mantas atitempė priekabą, kiti sklandytojai padėjo pasikrauti sklandytuvą ir su savo priekaba išvažiavo gelbėti Ugniaus, kuris aerodromo taip pat nepasiekė. Mechanizmas įsisuko net plačiau nei vien Biržų aeroklubas ir tai buvo neapsakomas ir geras jausmas, supratau, kad mažojoje sportinėje aviacijoje Biržų vardas yra reikšmingas ir gerbiamas.
Kita diena išaušo geresnė, nors vėjas buvo dar stipresnis ir buvo sunku pastovėti ant kojų, tačiau visi pakilome. Aukštis jau buvo ne 300–600 m, o 1300–1500 m. Tiesa, pradėjau jo bijoti po pirmosios dienos, kai atrodė, kad glostau medžių viršūnes ir namų stogus. Bet termikai pylėsi vienas po kito ir mėtė sklandytuvą į dangų po 3-5 metrus per sekundę. Driekėsi ištisos debesų, o kartu ir termikų gatvės. Kai debesys baigėsi, prisiminiau instruktoriaus Manto ir Gintaro pamokas apie skriejimą saulės židiniais, kai debesų, kaip kelrodės žvaigždės, net su teleskopu nerasi. Taip pasiekiau ir trečiąjį atsižymėjimo tašką. Nuo jo pasukau į ketvirtąjį.

Virš Akmenės aerodromo vėjo pučiamas skridau nepaprastai dideliu šiai klasei greičiu 800 metrų aukštyje. Žinojau, kad siekdamas paskutiniojo taško negrįšiu, nes sklandytuvas tiesiog nepajėgs grįžti, tačiau svajonė augo toliau ir po 2 valandų skrydžio vėl laukiau pagalbos. Atvažiavo Ugnius, Mantas, parasparnio pilotas Saidas, su kuriuo susipažinome Akmenėje. Sklandytuvą parsivežėme ir iš rezultatų supratau, kad prisidėjau prie Biržų aeroklubo ir pačių Biržų vardo viešinimo ir buvo nepaprastai malonu matyti Manto šypseną, kurios tikrai nesitikėjau. Tai buvo įgyvendinta ano trimečio vaiko svajonė pajusti, ką reiškia pakilti sklandytuvu. Nors tuo „didžiojo šešėlio“, virtusio kūnu, kelionė nesibaigė, o ir mechanizmas turėjo suktis toliau.
Ir ką norėjau parašyti?

Su Ugniumi.

Manau, kad norėjau paskatinti visus svajoklius svajoti ir niekada neišsižadėti savo svajonės, nematuoti jos nepamatuojamais matais ir siekti jos taip stipriai, kaip tik gali. Visai nesvarbu, ar tai trimečio svajonė pajusti skrydį sklandytuvu, ar jo svajonė buriuoti, ar bet kokia kita. Svarbu neužmiršti „šešėlio“, kuris mus persekioja pažeme.

Nuotraukos iš asmeninio A. Bagdono albumo ir Biržų aeroklubo archyvo